Reguliariai rašydamas nuoširdžiai žmogus, pamažu tampa lankstesnis laimingesnis. Israsyti neigiami jausmai tarsi padaro galimybe buti tokiam kokiam norejosi buti visa laika.

Pastebi, kad uzrasytos nejgiamos emacijos gali tapti teigiamom, tai labai praliksmina.

Užsirašęs kitaip išgyveni patį laiką. Jis tampa prasmingesnis.

Rašydami labiau susikaupiame, mokame save sustabdyti, nedaugžodžiaujame. O vartojant mažiau žodžių, jie pasidaro esmingesni. Suvokta mintis greitai išnyksta, pabėga. O užrašyta – išlieka ilgai.

Juk visi norime būti išklausyti. Daugeliui, matyt, svarbu iš to, ką užrašo, kažką perduoti kitam žmogui. Rašant išsikraunama, išsisakoma, emocinis krūvis sumažėja. Užrašyti jausmai geriau atpažįstami, tampa „savesni“ ir su tai lengviau gyventi.

Rasydamas zmogus atranda save isnaujo, save kitoki, net nenutukdamas, kad rasydamas gali pasikeisti. Padeda susidraugauti su savo vidumi, praturtina asmenybe.

Labai svarbu jei ir nieko nera salia, visada galima isikalbeti rasant. Ir iskart pasijauti saugus. Zmogus netekes zmogaus, parases laiska jam ir tada jam palengveja. Taip rasydamas netik palengvina nasta bet ir prisiliecia prie amzinybes.